Mūsų praktikoje pastebėjome, kad asmenys dažnai susiduria su valstybės institucijomis, t. y. gauna jų sprendimus, raštus, įsakymus ar panašaus pobūdžio dokumentus. Institucijos juos priima išnagrinėjusios prašymus, atlikusios ūkio subjekto veiklos patikrinimus ar kitos procedūros metu. Dažnai į mus kreipiasi žmonės, vykdantys žemės ūkio veiklą, kuriems Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (NMA) taiko sankcijas, panaikinami leidimai, licencijos ar atsisakoma juos išduoti. Dėl šios priežasties aptarsime reikalavimus, kurie keliami institucijos priimamiems sprendimams (individualiems administraciniams aktams).
Individualus administracinis aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Viešojo administravimo subjektų veiksmai turi būti aiškūs, nedviprasmiški. Tai reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Tai siejasi su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus
Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik institucijai, priimančiai sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo.
Taigi, institucijos priimtame sprendime turi būti nurodytas tiek faktinis pagrindas (faktinės aplinkybės), tiek teisinis pagrindas (teisės normos). Sprendimas turi būti toks, kad asmuo, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, galėtų jį suprasti.
Ką daryti, jeigu institucija priėmė, jūsų nuomone, neteisėtą sprendimą?
Kaip minėjome, kiekviename individualiame administraciniame akte, turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau pasitaiko atvejų, kai ji nėra nurodoma. Pagal bendrąją taisyklę, skundą dėl institucijos priimto individualaus administracinio akto galima paduoti apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos administracinių ginčų komisijai (t. y. asmuo turi teisę pasirinkimą į kurį subjektą kreiptis) ir prašyti, kad būtų panaikintas atitinkamas institucijos sprendimas ar kitaip apgintos pažeistos teisės.
Verta paminėti, kad tam tikrais atvejais įstatymai numato privalomą ikiteisminį ginčo nagrinėjimą (pavyzdžiui, mokestiniams ginčams, ginčams dėl nekilnojamojo turto registro, socialinio draudimo ir kt.).
Dėl išsamesnės konsultacijos galite kreiptis elektroniniu paštu info@veiklos-sprendimai.lt arba telefonu +370 672 43319.